Kai kas verslą pradeda nuo sausų skaičių, rinkos analizių ir nugludintų verslo planų. Mano istorija prasidėjo visiškai kitaip. Ji prasidėjo nuo vienos mažos pėdutės, didžiulės baimės ir meilės, kuri galiausiai nugalėjo viską.
Mane nuo pat mažens traukė vaikai. Visada norėdavau juos prižiūrėti, žaisti kartu, tiesiog būti šalia. Mane žavėjo tas mažas stebuklas – nauja gyvybė, pirmoji šypsena, mažos rankytės ir trapumas, pažadinantis norą saugoti. Tačiau tikroji Pėdučių istorija prasidėjo tą dieną, kai pati tapau mama.
Tą akimirką, kai 2007-aisiais pirmą kartą paėmiau sūnų ant rankų, jaučiausi pati laimingiausia pasaulyje. Atrodė, kad laikas sustojo. Tačiau šią palaimingą tylą staiga nutraukė gydytojų žodžiai: „Jūsų sūnus gimė su įgimta šleivapėdyste.“
Kelias, kurį turėjome praeiti
Iki tos dienos nežinojau, kas yra ši diagnozė ir kiek daug nežinios bei baimės gali tilpti į vieną sakinį. Informacijos tuomet buvo labai mažai, o prognozės gąsdino: girdėjau žodžius, kad mano vaikas galbūt niekada normaliai nevaikščios, nebėgios. Kiekvienas toks verdiktas smigo tiesiai į širdį.
Prasidėjo ilgas mūsų kelias – ligoninės, gipsai, varginančios procedūros, nuolatinis laukimas ir nusivylimai. Tačiau labiausiai prisimenu ne šaltus ligoninių koridorius. Prisimenu savo sūnų, verkiantį keičiant gipsus, ir save, laikančią jį ant rankų ir bandančią nuraminti, nors viduje pati byrėjau į tūkstančius dalių.
Užmigus jam, tyliai verkdavau iš baimės. Bijojau dienos, kai jis paklaus: „Mama, kodėl aš ne toks kaip visi?“ Kiekviena mama supras tą jausmą, kai norėtum visą savo vaiko skausmą pasiimti sau, jei tik galėtum.
Viskas pasikeitė, kai sutikome gydytoją, kuri pamatė ne diagnozę, o patį vaiką. Jos profesionalumas ir tikėjimas padėjo mano sūnui atsistoti ant kojų. Tačiau didžiausia dovana šiame kelyje buvo mano pačios pokytis. Supratau, kad vaikui labiausiai reikia ne tobulo žmogaus šalia, o to, kuris juo besąlygiškai tiki. Žmogaus, kuris mato ne tai, ko vaikas dar nemoka, o tai, kuo jis gali tapti.
Nuo trijų lėkštučių iki didelės bendruomenės
Būtent tada, pati to dar nesuprasdama, pradėjau kurti Pėdutes.
Po kelerių metų, dirbdama auklėtoja ir gaudama kuklų atlyginimą, neturėjau jokių investuotojų, didelių santaupų ar verslo patirties. Turėjau tik vieną labai aiškią mintį – noriu sukurti tokią vietą, į kurią savo vaiką vesčiau pati. Vietą, kurioje saugumas ir meilė būtų svarbesni už bet kokias taisykles.
Taip gimė Pėdutės. Ne iš verslo plano, o iš motinystės.
Pradžia buvo neįtikėtinai paprasta: trys vaikai, trys lovytės, trys lėkštutės ir aš. Pati ryte atrakindavau duris, gamindavau maistą, plaudavau grindis, keisdavau patalynę, migdydavau mažuosius ir šluostydavau jų ašaras. Nebuvo jokių darbo valandų ar laisvų savaitgalių. Buvo tik šventas tikėjimas: jei kiekvieną vaiką mylėsiu taip, kaip norėčiau, kad būtų mylimas mano sūnus, visa kita ateis su laiku.
Ir atėjo. Šiandien Pėdutės gyvuoja jau tryliktus metus. Čia užaugo šimtai vaikų. Kai kurie jau sėdi mokyklos suoluose, o jų tėvai šiandien pas mus atveda savo antrus ar trečius vaikus. Mums nėra didesnio įvertinimo už šį sugrįžtantį šeimų pasitikėjimą.
Kodėl mes esame Pėdutės?
Daugelis klausia, iš kur atsirado šis pavadinimas. Atsakymas labai paprastas – todėl, kad vienos mažos pėdutės kadaise pakeitė mano gyvenimą. Jos išmokė mane džiaugtis kiekvienu, net pačiu mažiausiu žingsneliu. Išmokė nelyginti, neskubinti, tikėti ir tiesiog būti šalia.
Todėl mūsų darželyje nesvarbu, kuris vaikas bėga greičiausiai ar pirmasis išmoksta skaityti. Svarbiausia, kad kiekvienas drąsiai žengtų savo keliu, savo tempu, jausdamasis mylimas ir priimtas. Mes saugome vaikystę, nes gerai žinome: kiekvienas pas mus ateinantis mažylis kažkam yra visas pasaulis.
Ir dideli dalykai visada prasideda nuo labai mažų žingsnių.
