Neretam tėvui yra pažįstama situacija, kai vaikas darželyje ramus ir susikaupęs, o grįžęs namo pravirksta dėl menkiausios smulkmenos. Arba namuose jis gali būti drąsus ir kalbus, o svečiuose slėptis už tėvų ar su seneliais elgtis vienaip, o su tėvais visai kitaip. Toks elgesys nereiškia, kad vaikas apsimetinėja ar yra blogai auklėjamas. Vaikai prisitaiko prie aplinkos, žmonių ir skirtingose vietose galiojančių taisyklių, todėl jų elgesys natūraliai gali keistis.
Kas turi tam įtakos?
Vaiko kasdienybėje nuolat vyksta mokymasis. Jis stebi žmones, jų reakcijas, pradeda suprasti, ko iš jo tikimasi skirtingose vietose ir kaip jose įprasta elgtis. Tam įtakos turi ir pati aplinka: žmonių skaičius, triukšmas, dienos ritmas, pažįstami ar nauji veidai, nuovargis ir net tai, kiek įspūdžių vaikas jau patyrė tą dieną. Augdamas jis pamažu mokosi save kontroliuoti, palaukti, prisitaikyti ir laikytis taisyklių, nors tam dar ir reikia nemažai pastangų. Vienoje aplinkoje vaikas gali būti santūresnis ir labiau susikaupęs, o kitoje jaustis pakankamai saugus parodyti visas per dieną susikaupusias emocijas.
Namuose lyg kitas vaikas?
Tėvus kartais nustebina iš darželio išgirstas pasakojimas apie ramų, draugišką ir puikiai sutariantį vaiką, kai namuose tą pačią dieną tenka susidurti su pykčiu, ašaromis ar prieštaravimu. Dažnai tam yra labai paprastas paaiškinimas. Per dieną vaikas pavargsta, stengiasi, laukia, dalijasi dėmesiu ir laikosi bendro ritmo, todėl grįžęs į pažįstamą ir saugią aplinką gali pagaliau atsipalaiduoti. Susikaupusį nuovargį ir emocijas jis parodo tiems žmonėms, šalia kurių jaučiasi saugiausiai. Kaip sako Pėdučių mokytoja Gabija Petrauskaitė, dažnai tėvams primename, kad jei vaikas namuose rodo daugiau emocijų, tai dar nereiškia, kad darželyje jis visą dieną jas slopino. Dažniausiai tai reiškia paprastą dalyką, jog diena buvo pilna įspūdžių, o namuose jau galima atsipalaiduoti ir nebesistengti būti susikaupusiam.
Skirtingose aplinkose gali keistis ir tai, kiek savarankiškumo vaikas parodo. Darželyje jis gali pats apsirengti, o namuose prašyti pagalbos, grupėje savarankiškai pavalgyti, o vakare norėti, kad jį pamaitintų. Tai taip pat nereiškia, kad jis staiga ką nors pamiršo ar nebenori būti savarankiškas. Nuovargis, emocinė būsena ir aplinka turi įtakos tam, kiek pastangų vaikas tuo metu gali ir nori įdėti.
Greitoji pagalba tėvams
Pastebėjus pasikeitusį vaiko elgesį verta žiūrėti ne tik į patį poelgį, bet ir į tai, kas vyko prieš jį. Kokia buvo vaiko diena, ar jis pavargęs, alkanas, ar aplinka jam pažįstama, ar buvo daug žmonių ir įspūdžių? Vienas vakaras dar neparodo dėsningumo ir tik pasikartojančios situacijos gali padėti geriau suprasti, ko vaikui tuo metu reikia.
Po darželio naudinga duoti vaikui šiek tiek laiko persijungti, neskubėti iškart klausinėti apie visą dieną ir nesitikėti, kad jis visur elgsis vienodai. Aiškios ribos išlieka svarbios, tačiau šalia jų vaikui reikia ir erdvės parodyti nuovargį, nusivylimą ar pyktį. Labai svarbus ir tėvų bei pedagogų bendravimas. Pėdutėse vaiką matome vieną dienos dalį, o tėvai kitą, todėl mums svarbu dalytis tuo, ką pastebime. Pastovūs mokytojai, pažįstama aplinka ir dienos rutina leidžia geriau pažinti vaiką ir lengviau suprasti, ar jo elgesys susijęs su nuovargiu, nauja situacija, emocijomis ar tiesiog tuo, kad skirtingose aplinkose jis jaučiasi nevienodai. Kuo daugiau žinome vieni apie kitų matomą vaiko pusę, tuo lengviau jį suprasti.
Aukime ramiai
Skirtingas elgesys skirtingose vietose nereiškia, kad matome skirtingą ar apsimetinėjantį vaiką. Tai tas pats vaikas, kuris vienur daugiau prisitaiko, kitur labiau atsipalaiduoja, vieną dieną turi daugiau jėgų, kitą mažiau. Kuo geriau suaugusieji pastebi ne tik patį elgesį, bet ir tai, kas už jo slypi, tuo lengviau padėti. Kartais vaikui labiausiai reikia ne atsakymo, kodėl jis taip elgiasi, o žmogaus, kuris būtų šalia ir padėtų tą jausmą išjausti.


