Gimus mažyliui jo pasaulio centre yra tik artimiausi žmonės – mama, tėtis, seneliai ir kiti šeimos nariai. Su jais vaikas kuria pirmuosius ryšius, mokosi bendrauti ir pažinti aplinką. Augant šis pasaulis natūraliai plečiasi, tad vis įdomesni tampa ir kiti vaikai. Vieni bendraamžiais susidomi anksčiau, kiti – vėliau. Aiškios ribos, kada tai turėtų nutikti, nėra, nes kiekvieno vaiko susidomėjimas aplinka ir žmonėmis keičiasi savu tempu.
Vaiko santykis su bendraamžiais jam augant
Lietuvos ikimokyklinio ugdymo gairėse santykiai su suaugusiaisiais ir bendraamžiais išskiriami kaip svarbi vaiko raidos sritis. Šį procesą galima pastebėti ir kasdienybėje: iš pradžių vaikas kitus daugiausia stebi, vėliau ima juos mėgdžioti, pradeda žaisti greta, o ilgainiui atsiranda bendras žaidimas, susitarimai, pirmieji nesutarimai ir draugystės. Tėvai gali pastebėti, kad vaikas vis dažniau domisi tuo, ką veikia kiti, nori prisijungti, kartoja jų žodžius ar veiksmus, kalba apie grupės draugus, mokosi laukti, tartis ir vis aiškiau išsakyti savo norus. Šis kelias nebūtinai būna tolygus. Vieną dieną vaikas gali ilgai žaisti kartu, kitą – norėti veikti vienas, ir tai nėra ženklas, kad kas nors vyksta ne taip.
Ką vaikas gauna būdamas tarp bendraamžių?
Suaugusysis gali daug ko vaiką išmokyti, tačiau santykio tarp dviejų vaikų visiškai atkartoti neįmanoma. Suaugęs žmogus dažniausiai moka palaukti, nusileisti, numatyti vaiko reakciją ar padėti situacijai klostytis sklandžiau. Bendraamžis turi savo norų, emocijų ir planų, todėl būdamas tarp kitų vaikų mažylis natūraliai mokosi tartis, išsakyti savo norus, išgirsti kitą ir būti kartu. Bendraudamas su kitais vaikas mokosi:
- palaukti savo eilės,
- pastebėti kito žmogaus norus ir emocijas,
- dalytis erdve ir daiktais,
- išsakyti, ko nori ir ko nenori,
- priimti, kad ne viskas vyksta pagal jo planą,
- stebėti ir mėgdžioti kitus,
- paprašyti pagalbos,
- spręsti nedidelius nesutarimus,
- inicijuoti žaidimą ir prisijungti prie kitų.
Svarbu nepaversti socializacijos dar vienomis lenktynėmis. Draugų skaičius nėra vaiko raidos įvertinimas, o didelis noras būti tarp kitų nėra geresnis už poreikį iš pradžių ramiai stebėti. Vieni vaikai greitai įsilieja į grupę, kitiems reikia daugiau laiko, pažįstamos aplinkos ir pasitikėjimo.
Kodėl svarbus reguliarumas?
Vaikui naudinga ne tik retkarčiais sutikti kitų vaikų žaidimų aikštelėje. Reguliarūs susitikimai su tais pačiais bendraamžiais leidžia juos pažinti, prisiminti ankstesnius žaidimus, kurti bendras taisykles ir pamažu formuoti artimesnius ryšius. Darželis tampa viena iš vietų, kur tokios patirtys kartojasi kasdien.
Pėdutėse siekiame kurti saugią aplinką, kurioje vaikai kasdien žaisdami, tyrinėdami ir būdami kartu mokosi tartis, laukti, dalytis, pyktis, susitaikyti ir vėl grįžti prie bendro sumanymo. Tokios paprastos akimirkos dažnai tampa labai svarbia socialinio augimo dalimi. Mums taip pat svarbus pastovumas, todėl grupėse nesikeičia mokytojai, vaikus lydi pažįstami suaugusieji, o aiški dienos rutina suteikia daugiau ramybės ir padeda lengviau megzti ryšius su kitais.
Pasaulis, augantis kartu su vaiku
Šeima vaikui išlieka svarbiausia atrama. Būtent čia jis pirmiausiai mokosi pasitikėti, būti išgirstas, suprasti savo jausmus ir kurti ryšį su kitu žmogumi. Vaikui augant vis svarbesni tampa ir kiti vaikai, su kuriais jis mokosi žaisti kartu, tartis, susipykti ir susitaikyti, laukti savo eilės, dalytis ir kurti pirmąsias draugystes. Kiekvienas iki šių patirčių ateina savu laiku, todėl svarbiausia, kad vaikas ir toliau jaustų artimųjų palaikymą ir kartu turėtų erdvės pažinti kitus. Vaiko pasaulis pamažu plečiasi, bet šeima lieka ta vieta, kur jis visada yra laukiamas, mylimas ir gali sugrįžti po visų savo mažų ir didelių atradimų.
