Savarankiškumas – viena iš tų sąvokų, kurią girdime dažnai, tačiau dažnai pamirštame norėdami „paskubėti“. Kalbame apie tai, kai vaikui reikia apsirengti, susitvarkyti žaislus ar nusiplauti rankas. Tačiau dažnai kantrybės pritrūksta mums patiems – „Greičiau…“, „Padaryk taip…“, „Leisk man…“.
Suaugusieji dažnai mato galutinį rezultatą ir „sugaištą“ laiką. Norime, kad būtų greitai, tvarkingai, „teisingai“. Tačiau vaiko pasaulyje viskas vyksta kitaip. Tad ką išties reiškia mokytis savarankiškumo?
Apie savarankiškumo ugdymą ir svarbą kalba ir patarimais dalijasi privataus lopšelio-darželio „Pėdutės“ direktorė Aiva Garalevičienė.
Vaikystė – svarbių pamatų metas
Kartais atrodo, kad vaikystė – tai tik žaidimai ir juokas. Tačiau kasdien matome, kaip šalia viso to vyksta kur kas daugiau. Mažos rankytės kantriai bando apsirengti, ieško, kuris batas – kuriai kojai. O mažas žmogus tuo metu mokosi labai didelių dalykų.
Žinome, kaip lengva paskubinti. Kartais paprasčiau pasilenkti ir pačiam padėti, nei laukti, kol pavyks. Ir tame nėra nieko blogo – toks yra gyvenimas. Tačiau kai tik turime galimybę palaukti, nutinka kažkas svarbaus. Vaiko veide atsiranda susikaupimas. Po jo – šypsena. Ir dažnai nepastebimas pasididžiavimas – „Aš pats“. Būtent tokiose kasdienėse situacijose ir klojami pamatai. Ne didelėmis kalbomis, o mažais bandymais. Ne tobulais rezultatais, o pastangomis. Vaikas mokosi, kad gali bandyti, gali suklysti ir gali bandyti dar kartą.
Augti be skubėjimo
Dažnai atrodo, kad išmokti paprastų dalykų – lengva. Vakar nemokėjo, šiandien jau moka. Tačiau mažiesiems mokymasis vyksta kitaip. Tarp „nemoku“ ir „moku“ yra ilgas etapas, kurį galėtume pavadinti – bandau. Vaikas gali kelias savaites rengtis lėtai. Gali dešimtis kartų bandyti. Gali vis dar prašyti pagalbos, net jei, atrodytų, jau turėtų mokėti pats. Ir tai yra visiškai normalu. Įgūdžiai formuojasi per kartojimą – per kasdienius, kartais monotoniškus, bet labai svarbius bandymus.
Darželyje matome, kaip tie patys veiksmai, kartojami diena iš dienos, pamažu tampa vis lengvesni. „Tai, kas rugsėjį užtrukdavo ilgai, pavasarį jau vyksta daug drąsiau. Todėl kartais svarbiausia ne paskubinti, o leisti pabandyti ir mažiesiems“ – sako „Pėdučių“ direktorė.
Leiskime vaikams pabandyti
Dažnai pakanka nedidelių kasdienybės pokyčių, kad vaikas turėtų daugiau erdvės mokytis:
• Skirkite šiek tiek daugiau laiko, kai tik įmanoma. Ne visada pavyks neskubėti, bet jei bent kartais galime pradėti ruoštis keliomis minutėmis anksčiau, vaikas turės progą pabandyti pats.
• Leiskite užbaigti pradėtą veiksmą. Net jei matote, kad užtruks ilgiau, pabandykite neskubėti perimti visko daryti patys. Vaikui labai svarbu patirti, kad jis irgi gali pabandyti.
• Suteikite mažas, amžių atitinkančias atsakomybes. Leiskite pasirinkti knygelę prieš miegą ar padėti sudėti žaislus po žaidimo. Tokie maži darbai augina atsakomybės jausmą.
• Būkite šalia, bet ne vietoje vaiko. Kartais pakanka padrąsinančio žvilgsnio ar sakinio „pabandyk dar kartą“. Vaikui svarbu jausti, kad juo tikima.
• Leiskite sau klysti kartu. Bus dienų, kai paskubinsite. Tai normalu. Svarbiausia – turėti daugiau momentų, kai pasirenkame palaikyti, o ne perimti.
Ką užaugina savarankiškumas
Savarankiškumas užaugina kur kas daugiau nei gebėjimą apsirengti ar susitvarkyti žaislus. Jis pamažu augina pasitikėjimą savimi. Kai vaikui leidžiama pabandyti pačiam, jis mokosi ne tik atlikti veiksmą. Jis mokosi priimti, kad ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Mokosi išbūti, kai sunku. Mokosi, kad klaida nėra nesėkmė, o tik žingsnis į priekį. Šios patirtys vėliau padeda drąsiau imtis naujų dalykų – tiek darželyje, tiek už jo ribų.
Savarankiškumas taip pat augina atsakomybę. Vaikas pradeda suprasti, kad gali pasirūpinti savo daiktais, savo aplinka, savo pasirinkimais. Tai mažos, bet labai reikšmingos patirtys, kurios formuoja asmenybę. Ir galbūt svarbiausia – savarankiškumas augina drąsą bandyti. O drąsa bandyti yra viena iš stipriausių savybių, kurią galime padėti vaikui užsiauginti vaikystėje.
Kartais savarankiškumui nereikia ypatingų metodų ar taisyklių. Jam reikia erdvės. Mažos erdvės pabandyti, net jei nepavyks iš pirmo karto.
Vaikystė nėra lenktynės. Ji – laikas augti. O kartais didžiausia dovana, kurią galime duoti vaikui, yra ne pagalba, o kantrybė. Kai vaikui leidžiama pabandyti, kai jo neskubinama ir jo klaidos netampa problema, jis pamažu įgyja vidinį jausmą – aš galiu. Šis jausmas neatsiranda iš karto – jis kaupiasi iš daugybės mažų, kasdienių bandymų.
