Kalėdos vaikams – stebuklų metas. Eglutė, mirgančios lemputės, laiškai Kalėdų seneliui ir, žinoma, dovanos. Tačiau kartu tėvams kyla ir nemažai klausimų: ar skatinti tikėjimą Kalėdų seneliu? Ką sakyti, kai vaikas ima abejoti? Kaip nepadaryti Kalėdų vien dovanų švente? Apie tai pasakoja privataus vaikų lopšelio-darželio „Pėdutės“ direktorė Aiva Garalevičienė ir pedagogės Rasa Kūgienė, Edita Rolič, Agnė Kačanovska, Ina Sabonienė.
Kada vaikai pradeda tikėti Kalėdų seneliu?
„Dažniausiai vaikai Kalėdų seneliu pradeda tikėti ankstyvoje vaikystėje – maždaug nuo 2–4 metų, kai vaizduotė itin aktyvi, o ribos tarp realybės ir pasakos dar labai trapios“, – sako „Pėdučių“ mokytoja Rasa Kūgienė, – Mažiems vaikams pasaulis savaime kupinas stebuklų, todėl ir Kalėdų senelį jie priima labai natūraliai. Užtenka kasmet papuošti eglutę, padėti dovanų, sukurti šventinę atmosferą – ir vaikas ima tikėti Kalėdų stebuklu.“
Pasak pedagogės R. Kūgienės, tikėjimas Kalėdų seneliu vaikui suteikia saugumo, vilties ir džiaugsmo jausmą. Tai vienas pirmųjų susidūrimų su gerumu, dosnumu ir švente, kurią sukuria suaugusieji.
„Labai svarbu kalbant apie Kalėdas ir Kalėdų senelį akcentuoti ne tik dovanas, bet ir tai, kad senelis atneša šilumą, rūpestį, primena apie gerus darbus ir dalijimąsi.“
Ką daryti, kai vaikas pradeda klausinėti, ar Kalėdų senelis iš tiesų egzistuoja?
„Tai natūralus etapas. Vaikai auga, ima daugiau suprasti, lyginti, girdėti draugų kalbas“, – sako A. Garalevičienė. Pasak jos, tokiu metu svarbiausia ne paneigti, o išklausyti.
„Į klausimą, ar Kalėdų senelis tikras, savo sūnui atsakiau: „Jis bus tikras tol, kol tu juo tikėsi, kol jausi ir lauksi.“ Mano vaikas jau suaugęs, bet Kalėdos jam ypatinga šventė. Kai vaikas paauga, klausimas apie Kalėdų senelį dažnai tampa nebe apie patį senelį, o apie prasmę“, – sako A. Garalevičienė.
„Tėvams svarbu suprasti, kad tikėjimas nebūtinai baigiasi tuo momentu, kai vaikas sužino, kas ruošia dovanas. Jis tiesiog keičia formą. Kalėdų senelis gali likti kaip jausmas – laukimas, šiluma, bendrystė, šeimos tradicijos. Kol tai gyva šeimoje, Kalėdos vaikui išlieka ypatingos, net ir suaugus.“
Kaip kalbėti apie dovanas, kad jos netaptų svarbiausiu Kalėdų akcentu?
„Vaikai labai greitai perima suaugusiųjų požiūrį. Jei visą dėmesį skiriame tik dovanoms – vaikai jų ir lauks labiausiai“, – sako mokytoja Edita Rolič.
Darželyje daug dėmesio skiriama pačiam šventės kūrimui: vaikai gamina atvirukus, puošia grupę, ruošia mažas dovanėles draugams. „Kai vaikas pats padaro dovaną, jis pamato, kad džiaugsmas yra ne tik gauti, bet ir duoti.“ Tai ugdo empatiją, dėkingumą ir gebėjimą dalintis.
Ar teisinga sakyti: „Jei nebūsi geras, Kalėdų senelis neatneš dovanų“?
„Tokie žodžiai dažniausiai ištariami norint sudrausminti vaiką, bet Kalėdos neturėtų tapti bausmių ar spaudimo laiku. Vaikai turi jausti, kad yra mylimi be sąlygų – ne už elgesį, o už tai, kas jie yra“, – sako mokytoja Agnė Kačanovska.
Daug veiksmingiau kalbėti apie pasirinkimus, o ne apie bausmes. „Galima sakyti: „Kai elgiesi gražiai, kitiems gera su tavimi būti“, „Kai daliniesi, sukuri džiaugsmą“. Tokie žodžiai ugdo savivertę, o ne baimę netekti dovanų.“
Kaip darželyje kuriate Kalėdų dvasią?
„Mums Kalėdos – laikas sustoti, įsiklausyti, pabūti drauge,“ – pasakoja mokytoja Ina Sabonienė.
Darželyje kuriama rami ir jauki šventės atmosfera: vaikai puošia eglutę, klausosi pasakų, gamina kalėdinius atvirukus, rašo laiškus Kalėdų seneliui. „Džiaugiamės, kai šventė tampa ne triukšmingu renginiu, o mažais stebuklais – šypsenomis, apkabinimais, gerumo darbais.“
Ką patartumėte tėvams?
„Kurti šventę drauge, leisti vaikui būti proceso dalimi. Vaikams svarbiausia ne rezultatas, o laikas kartu,“ – sako darželio „Pėdutės“ komanda.
„Kai vaikas mato, kad Kalėdos – tai buvimas kartu, o ne dovanų sąrašas, jis pats pradeda tikėti tikruoju stebuklu. Nes Kalėdų senelis – tai jausmas, kuris gyvena mumyse visus metus.“
